Degustacinė kelionė Latvijoje

Laipni lūdzam Latvijā – Sveiki atvykę į Latviją

Kelionės tapo daugelio iš mūsų gyvenimo būdo dalele. Ir tai nuostabu, nes potyriai, naujos patirtys, pamokos, įgūdžiai ateina per malonius dalykus. Mus traukia įvairiaspalvis pasaulis, su savo architektūra, gamta, tradicijomis, šventėmis ir aišku kulinariniais papročiais.

Šis straipsnis tarsi mini kelionė, kai norisi trumpų atostogų, arba tiesiog pakeisti aplinką. Ir tam puikiai tinka kelionė pas brolius latvius. Visai šalia, ir atrodo, ką joje tokio ypatingo galiu pamatyti, o ir paragauti būtų visai puiku. Latvijos teritorija mažesnė dydžiu, gyventojų skaičiumi už Lietuvą, tačiau Baltijos jūros pakrantės ilgis beveik 500 km, kai tuo tarpu mūsų apie 90 km. Lankantis palūdimiuose (išskyrus Jurmalą)  atrodo, kad mes labiau mylime pasivaikščiojimus/poilsį prie jūros, nes žmonių mažiau nei pas mus, o ir laukinės gamtos galima rasti.

Dažnai lankausi Latvijoje, ir tik pravažiavus Lietuvos-Latvijos ribą aiškiai matau kitokią gamtą, nors medžiai tie patys kaip pas mus, bet jų derinys, jausmas kitoks. Bendraujant su užsieniečiais dažnai girdžiu sakant, jog mes vieni kitų kalbą suprantame.  Ir nustemba, kad yra priešingai.  Yra žodžių, kuriuos galima suprasti, ypatingai jeigu moki žemaitiškai: labrīt – labas rytas, piens – pienas, sviests – sviestas, ēst – valgyti, graudi  - grūdai... Kadangi su kaimynais, mus sieja istorija, Meilės ryšiai,  mėgstame ir pasijuokti gerąją prasme. Latviai turi mums juoką keliančių žodžių: flendermaušis – šikšnosparnis, sakumdrylis – dviratis, bauda – malonumas, gerai, bumbieris – kriaušė, bruņurupucis – vėžlys, mūks – vienuolis, ir daugelis kitų.

Latvijos, kaip ir Lietuvos teritorija turi istorinius regionus, pagrindiniai yra Kuržemė, Žiemgala, Vidžemė, Latgala. Skiriasi tarmė, tradicijos, kraštovaizdis... Lietuviškas ir Latviškas kaimai – skirtingi. Ir padariau išvadą, kad pas mus kai pradeda rengti maisto degustacines programas, aplinkos gražinimui skiria didelę dalį finansinių lėšų estetiniam grožiui. Tuo tarpu Latvijoje bus tvarkinga, ir aplinką jie tvarkosi palaipsniui, kai edukacinės programos duoda pelną. Dar šiais laikais Latvijos kaime, kur atvyksta dviaukščiai lietuvių turistų autobusai į degustaciją, gali rasti tualetą tik lauke. Ir kas svarbiausia negirdėjau nei karto, kad kas nors labai pyktų. Aišku pakalbama, kad būtų gerai ir kad dabar aukštas civilizacinis lygis, bet kai esi tam iškarto pasiruošęs tai tampa tarsi kelionės atrakcija.

Plačiau apie tai dabar nekalbėsiu, nes šio straipsnio tikslas atidaryti mažą langelį į latviškąjį kulinarinį edukacinį lauką, kai norisi dienai išvykti ir parsivežti gomuriui malonius pojūčius. Rašau mažąjį, nes kiek visokio skanaus gėrio yra, ir kai tai sužinai, supranti, kad dar ir dar norėsis esant laisvai dienai, arba savaitgaliui važiuoti.  O ir mūsų šventinės kulinarinės tradicijos kitokios. Kas laikosi tradicijų, tai tas per Kalėdas ir dabar valgo virtą kiaulės galvą su pilkais (juodais) žirniais, nes tai tradicinis valgis. Turime ir panašumų - kaip ir Lietuvoje, taip ir Latvijoje buvo populiarus sotus, riebus maistas. Keičiantis laikotarpiams, poreikiams atsiranda sveikuoliški maisto gaminiai.

Labu apetȋti ! –gero apetito !

Važiuodama į Latviją, ieškau naujų degustacinių vietų, kur kelionės metu turistas galėtų gerai užkąsti ir sužinoti įdomaus, o ir gyvenime pritaikyti.  Ir kaskart latviai stebina savo išradingumu, idėjomis, skoniu, skirtingų ingredijantų suderinamumpavyzdžiui morkos ir cukrus+ruginė tešla+bulvės; avietės + česnakas.  Latvija „keliaudama“ per istorinius laikmečius savo kulinarinėje kultūroje perėmė ir kitų šalių atspalvių, labiausiai vokiškų. XIX amžiuje atsirado ir naujų patiekalų.

Patiekalų vartojimas, priklausė nuo metų laikų: žiemą – riebesnis maistas, vasarą – daugiau daržovių; rudenį - daugiau ankštinių kultūrų, patiekalų iš grūdų, labai buvo mėgiamos ropės. O įdomiausiai, kad valgė tik virtą maistą, ir tik XVI pradeda kepti, paskui atsirado bulvės.

Latvijoje maisto kultūra labiau skyrėsi pagal gyventojų sluoksnį, nei pagal regioną. Skirtingus patiekalus valgė dvarininkai, kaimo žmonės ir miesto žmonės. Beje buvo ir iki šiol populiarus medus. Esu girdėjusi, kad lietuvių bitininkai keičiasi su latviais gerąją patirtimi bitininkystės klausimais. Kulinarine tema galima kalbėti daug, o jeigu analizuoti regioną, tai ir išsamiai. Kaip minėjau, mano noras atverti dabartinio kulinarinių edukacijų langą, t.y. supažindinti su vienu iš degustacinių maršrutų Latvijoje.

Drąsiai galima sakyti, kad sūris – vizitinė Latvijos kortelė. Viena pagrindinių latvių švenčių yra Jaņis (Joninės), o pagrindinis šios šventės patiekalas – kmynų sūris. Manoma, kad dabartinio latviško sūrio (turima mintyje pagal skonį) istorija prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje, kai atvykę vokiečių dvarininkai pakeitė varškės sūrio gaminimo tradiciją. Pagonybės laikotarpiu sūrį aukodavo Dievams, o 20 amžiaus pradžioje labai latviško sūrio, o sviesto ypatingai eksportavo į Angliją, Ameriką.

Štai ir man likimas dovanojo pažintį su Latvijoje juokais vadinama „sūrių magnate“. Įdomi sūrio gaminimo gimimo istorija. Su ja supažindina ir visus atvykusius turistus rodydama skaidres. O istorija prasidėjo tuo laikotarpiu, kai keitėsi politinė situacija, prarado daugelis žmonių darbus, ir tada sūrių šeimininkė pasakė vyriausiajam sūnui, jog  turės vykti dirbti į užsienį. O jo širdis norėjo likti Latvijoje, miegoti savo lovoje. Jis pradėjo gaminti sūrį, pirmasis mugėje jį pardavė ir mama tada tarė, jog reikia kurti verslą ir virti sūrius.

Šeimininkė yra pagaminusi apie 32 rūšių sūrių, turistams paragauti duoda 10 šviežių,  1 rūkytą sūrį, 2 marinuotas sūrių rūšis ir 1 rūšies keptą sūrį, nes toks asortimentas labiausiai priimtinas. Degustacijos metu  iš šviežių sūrių ragaujama: sūris su kmynais, sūris su krapais ir česnaku, sūris su sėklomis, sūris su džiovintais pomidorais, sūris su žolelėmis, garstyčių sėklomis ir kt.

Žodis „ragaujama“ manau per švelnus, reikėtų sakyti prisivalgoma iki soties. O jeigu jo lieka ant stalo, šeimininkė visiems „grasina“ neišleisiu kol nesuvalgysite. Ir dar prie sūrių yra naminės keptos duonos, kurią kepa jaunėlis sūnus. Priklausomai nuo metų laiko duoda paragauti marinuotų daržovių salotas ir kraujinių vėdarų. Sūriai gaminami iš karvės pieno. Šeimininkė karvių nelaiko, pieną perka, o daržoves augina ir kasmet pamatai atsirandantį naują šiltnamį.

Kitas sustojimas pas „česnakų karalienę“, nes pas ją visi produktai iš česnako. Ūkis įsikūręs miško apsuptyje. Be česnakų augina avietes, daržoves ir visą savo derlių panaudoja produktų iš česnakų gamybai. Vėlgi pradžios istorija labai panaši, kaip ir sūrininkės. Kai prarado darbą, kai šalį apėmė finansinė krizė pradėjo galvoti, kuo užsiimti ir kilo idėja auginti česnakus ir iš jų gaminti gaminius. O gaminiai išties  ekstravagantiški: česnakiniai ledinukai, česnako arbata, marinuotų česnakų žiedai, česnakinis aviečių padažas, česnakinė sriuba, česnakų „salsos“, pomidorai su česnakais alyvuogių aliejuje, česnakų užpiltinė, česnakinis acto ekstraktas, česnakų milteliai, česnakinis majonezas, mėgstantys aštrius padažus čia taip pat ras. O kam patinka česnako kvapas, gali nusipirkti ir česnakinę žvakutę.

Šiai dienai tai šeimos verslas, padeda sutuoktinis ir abi dukros. Šeima džiaugiasi savo idėja. Visi namai kvepia česnaku. Teisingiau ir aplinka J Kai atvykau pirmą kartą,  pasitiko mane šeimininkas ir jau lauke užuodžiau česnako kvapą. Juokiausi, kad užuodžiu česnaką, o jis ramiai sako, pastąrasias dienas gaminame gaminamų gaminių papildymą, todėl kvapas dar stipresnis.

Sako, mes patys jau nejaučiame. Kai aš grįžau namo, mano ir plaukai, ir rūbai kvepėjo česnaku. Kartą viena grupė po česnakų edukacijos, nuvyko į kitą edukaciją, kur sklido švelnus karamelės kvapas, patalpų oras susimaišė ir tapo karameliškai – česnakinis. Ir aišku tai sukėlė visiems smagaus juoko, nes gamino saldainius, o kvepėjo česnaku. 

Grįžtu prie susitikimo, kur šeimininkas aprodė štai čia auga česnakai, čia čili pipirai, pomidorai, prieskoniai ir kitos daržovės, pasodinome dar naminių aviečių. Plotas su pastatais užima apie 6 hektarus ir beveiks visas dirbamas. Ir pagrindinėje patalpoje kur priimami turstai pasitinka ūkio įkūrėja. Čia ji pasakoja apie česnakus, dažnai išgirstama naujų dalykų, atsako į klausimus ir aišku duoda paragauti jų gaminamos produkcijos.

Toliau kelionę tęsiu pas Shiitake (šitake, o lietuviškiau valgomasis dantenis) grybų šeimininką. Grybai auginami ant alksnio, juodalksnio ir ąžuolo trumpų rastų.

Šis grybas šimtmečius buvo populiarus maisto produktas Azijos virtuvėje. Kinai pradėjo juos auginti daugiau kaip prieš šešis šimtus metų. Japonijoje buvo ištirtos grybe aptinkamos cheminės medžiagos ir nustatytos jų gydomosios savybės. Grybai, jų ekstraktai naudojami gydant vėžį, sakoma, kad mažina cholesterolio kiekį, didina lytinę galią, prailgina gyvenimą, gerina kraujotaką. Grybų augintojas pasakoja, kad vieni pagrindinių jo klientų yra žmonės po chemoterapijos, sergantys vėžiu. Kai pirmą kartą žvirkeliuotu keliu vykau apžiūrėti kur vyksta degustacijos, su didžiule nuostaba žiūrėjau į grybus augančius ant trumpų rastų. Tai Latvija, ne Rytai ir aplink latviški laukai. Augintojas sako, skink grybą ir ragauk. Žiūrėjau į jį ir galvojau juokauja, o jis sako rimtai „valgyk“. Galvojau duos paragauti shiitaki grybų sriubos.... Paragavau skinto grybo, jo skonis primena lyg kartoką riešutą. Pradėjau su telefonu filmuoti ir kalbėti, šeimininkas pradėjo juoktis, sakydamas matai, po pirmo grybo jau su savimi kalbiesi.

Visada džiaugiuosi žmonėmis, kuriems gimsta idėjos ir jas realizuoja. Todėl buvo įdomu sužinoti, kaip jam kilo mintis auginti shiitaki grybus. O pasirodo dar jo tėvai prieš 20-30 metų augino tokius grybus. Sako, kol buvome jauni nenorėjome jų valgyti, rūpėjo saldumynai, pramogos.... Dabar kai pats turiu vaikų, sugalvojau, kad reikėtų ir man jų užsiauginti ir vaikams duoti, nes tai mineralų ir vitaminų šaltinis. Surado pirkti mažą grybienoją – kaina apie 150 eurų, tačiau jo transportavimas beveik 6 kartus brangiau kainuoja nei pats grybienojus. Tada šeima nusprendė pirkti didelį kiekį, auginti ir parduoti. Klausiu šeimininko, juk beveik išdavei verslo paslaptį. O jis sako, tai brangus hobi, jų daug žūsta, reikia daug sodinti, ir didelės investicijos. Į patalpas kur auginami grybai, turistai neįleidžiami, nes reikalinga ypatinga priežiūra: keičia rūbus, batus, dezinfekuoja... Kaip sako šeimininkas užnešus virusą (pvz, atėjai tiesiog iš lauko su virusu), praktiškai visi toje patalpoje grybai žūva, ir sako pradžioje tokių atvejų yra buvę, kol supratome ir išsiaiškinome  kaip reikia elgtis. Degustacijos metu yra rodomas video filmas apie grybų auginimą, yra parodomieji rastai su grybais, gali nuo jų skinti grybus,  pateikia paragauti grybų sriubos, grybų duonos su grybų sviestu. O skanumas... mmm, nors grybus valgau retai.

Malonių gomuro potyrių !!!!